Sidabrinė moneta „Mergaitė su degtukais” 1 oz iš serijos „Pasakos”

„Nevalia ignoruoti tų, kuriems reikia pagalbos.”

Šios ir kitų didžių tiesų mus nuo mažų dienų moko vaizdingos pasakų knygos, kurių puslapiai – pageltę nuo laiko, prirašinėti mažųjų rankutėmis, apklijuoti spalvotais paveikslėliais – virto neatskiriama mūsų vaikystės ir tolesnio gyvenimo dalimi. Būtent su Hanso Kristiano Anderseno pasakomis užaugome daugelis. Šįkart prisiminti vieną ryškiausių – „Mergaitę su degtukais“ – kviečiame jus.

Paskutinį metų vakarą ore smarkiai šalo, snigo ir temo.

Tą vakarą gatve ėjo varginga mergaitė, maža, vienplaukė, basa. Nuo jos kojų krito per didelės klumpės, su kuriomis buvo išėjusi iš namų. Viena klumpė nukrito jai beskubant per gatvę, kitą kažkoks vaikpalaikis pagriebęs nusinešė. Tad toliau mergytė ėjo basa, nuo šalčio pamėlusiomis kojelėmis. Raudonoje prikyštėje ji nešėsi degtukų, vieną dėžutę turėjo rankoje – per visą dieną nė vieno degtuko nepardavė ir anei skatiko nebuvo gavusi. Stambūs sniego kąsniai krito mergaitei į šviesius, ilgus plaukus, o pro langus švietė žiburiai, nosį kuteno keptos žąsienos ir kitų valgių kvapai – juk buvo išvakarės Naujųjų metų, kurių visi laukė.

Pamačiusi kertę tarp dviejų namų, sušalusi varguolė atsisėdo pailsėti. Namo grįžti vis tik nedrįso – ten ją pasitiktų piktas tėvas. O ir namuose buvo nešilta, per kiauras sienas ir stogą vėjai pūtė. Jos rankytės buvo beveik pastirusios nuo šalčio ir vos vienas degtukas būtų jai galėjęs padėti sušilti, bet mergytė vis nedrįso jo uždegti. Galiausiai įsidrąsino ir uždegė vieną, bet šis vos pašildęs, užgeso. Degė antrą, bet ir šis po akimirkos nebedegė. Degė trečią. Pasirodė skaisti šviesa, o prieš akis stovėjo kalėdinė eglutė su tūkstančiu žvakelių ant jos kvapnių šakų. Staiga tos žvakelės pradėjo kilti aukštyn, pavirto dangaus žvaigždėmis, o viena jų – nukrito žemėn, paskui save palikdama ruožą. Mergaitė prisiminė, kad jos mirusi ir ją mylėjusi močiutė sakydavo, kad kam nors einant iš šio pasaulio, krintanti žvaigždelė.

– Močiute! – suriko mažytė. – Pasiimk mane pas save! Aš žinau, tu nueisi, kai užges degtukas, tu pranyksi kaip gražioji eglutė! Ir norėdama senelę ilgiau sulaikyti, ji brykštelėjo visą dėžutę degtukų. Ir degtukai įsidegė. Priešais vėl buvo močiutė, tokia graži ir besišypsanti. Ji pasiėmė mergytę ant rankų ir abi – šviesios ir linksmos – pakilo aukštai ir atsidūrė danguje, kur nebuvo nei šalčio, nei vargo, tik gėris ir šiluma.

Žemėje išaušus rytui, žmonės rado sustirusią nuo šalčio mergaitę. Ji nebekvėpavo, o sustirusiuose piršteliuose vis dar buvo dėžutė su sudegusiais degtukais. Žmonės kalbėjosi, kad, matyt, mergaitė norėjo pasišildyti. Bet niekam nė į galvą nebuvo atėję, kokioje šviesybėje jos nulėkta su močiute į Naujųjų metų linksmybes…

Ši sidabrinė moneta „Mergaitė su degtukais“ subtiliai mus moko nepamiršti kiekviename iš mūsų slypinčio gėrio, kuriuo pasidalinti taip paprasta. Ar kilniu pagalbos pasiūlymu, ar žodžiu, ar padrąsinančia šypsena, ar kitu poelgiu iš širdies. Ši sentimentali moneta gali tapti puikia dovana mažiesiems, jų tėveliams ar suaugusiems. Juk visi mes esame lyg dideli vaikai, kurių viena svarbiausių misijų gyvenime – skleisti gėrį, nes tik dalinantis jo daugėja.